Pokalbis su akcinės bendrovės „Radviliškio mašinų gamykla“ direktoriumi Jonu Žėku.

 

Akcinė bendrovė „Radviliškio mašinų gamykla“, pirmąją produkciją išleidusi 1949 m. pavasarį, šiomis dienomis pažymi savo gamybinės veiklos 60-metį. Jei kolektyvo biografiją matuotume tik laiko kriterijumi, šis jubiliejus neatrodytų itin įspūdingas. Krašte esama įmonių, turinčių daug ilgesnę istoriją.

 

Pragyventas laikas pats savaime nedaug ką pasako. Yra svarbesni kolektyvo (ar asmenybės) vertinimo kriterijai. Tai gyvenimo intensyvumas, pozityvi veikla, išreikšta ne ketinimais, bet rezultatais. Tai kantrybė, išradingumas, nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai, atitinkantys laiko reikalavimus. Mokėjimas susikaupti, nepasiduoti pasyvumo nuotaikai. Atėjus sunkesniems laikams, atitinkamai persitvarkyti. Ieškoti ir surasti išeitį.

 

Būtent tokios savybės apibūdina Radviliškio mašinų gamyklą ir jos direktorių Joną Žėką, net keturis gyvenimo dešimtmečius atidavusį vadovaujamai įmonei.

 

Šios įmonės nuopelnai Lietuvos žemės ūkiui ir jos kaimo žmonėms yra aukštai vertinami ir nusipelno didžiausios pagarbos. Visai netolimoje ateityje radviliškiečių indėlis į krašto ūkį tikriausiai bus dar didesnis, tiktai reikia tomis galimybėmis tinkamai pasinaudoti. Nauja mašinų gamyklos produkcija – šiuolaikinės alternatyvaus biokuro gamybos linijos, kurios, sustojus Ignalinos atominei elektrinei, tikrai padėtų spręsti kraštui visu aštrumu iškilsiančias energetikos problemas.

 

Susitikimas ir pokalbis su AB„Radviliškio mašinų gamykla“ direktoriumi Jonu Žėku visiškai patvirtino šios įmonės galimybes, kuriomis būtina pasinaudoti.

Iš pradžių Jonas Žėkas apibūdino įmonės pirmuosius žingsnius. Ta pačia proga prisiminė ir 1969-uosius metus, kai jis, 28-erių metų jaunuolis su žemės ūkio mašinų inžinieriaus-konstruktoriaus diplomu, įgytu tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, atvyko į Radviliškį.

 

– Automobilių remontas ir paprasčiausių žemės ūkio mašinų gamyba – toks buvo sumanytas šios įmonės veiklos pobūdis, – sako direktorius. – Tokie ir buvo pirmieji žingsniai. Tačiau prievartinę kolektyvizaciją išgyvenęs žemės ūkis palengva ėmė atsigauti, o kartu keitėsi įmonės išleidžiamos produkcijos profilis. Smarkiai didėjo gamybos apimtys, kolektyvui buvo keliami nauji uždaviniai, susiję su nepalyginamai sudėtingesnės žemės ūkio technikos įsisavinimu ir serijine gamyba.

 

Reikalo esmė ta, jog tuometinė valdžia, tinkamai įvertinusi mašinų gamintojų kūrybiškumą, patikėjo gaminti produkciją ne tik savo respublikos, bet ir visos tuometinės Tarybų Sąjungos poreikiams. Radviliškio mašinų gamykla tapo sąjunginio pavaldumo įmone.

 

Žemės ūkio mokslas rekomendavo pašarams gaminti šieno granules, kadangi produktas, praėjęs smulkinimo, terminio apdorojimo, presavimo operacijas, tampa ne tik ilgiau išlaikomas ar patogiau transportuojamas, bet ir svarbiausia – turi teigiamą poveikį galvijų sveikatai, jų produktyvumui. Taigi radviliškiečiai, atsižvelgdami į poreikį gaminti šieno miltus, 1962 m. įsisavino sudėtingą šienapjovę – smulkintuvą KIK-1,4. Didžiulę paklausą turėjęs gaminys buvo leidžiamas iki 1975 m. Kai panašios produkcijos gamybą įsisavino kai kurios įmonės kitose sąjunginėse respublikose, pavyzdžiui, Belaja Cerkov mieste Ukrainoje, radviliškiečiai šio gaminio atsisakė, ryždamiesi žengti kitą žingsnį techninės pažangos keliu. Naujasis produktas buvo ypač sudėtingas bei atitiko aukščiausius to laiko techninės pažangos reikalavimus. Kalbu apie granuliatorių OGM-1,5A, kuris susilaukė aukščiausio vartotojų įvertinimo ir buvo pažymėtas Kokybės ženklu. Tokių granuliatorių buvo išleista tūkstančiai, ir jie pasiekė ne tik daugumą buvusių sąjunginių respublikų, bet ir tolimas užsienio šalis.

 

– Gerbiamasis direktoriau, žinome, kad naujų gaminių įsisavinimas reikalauja daug pastangų, lėšų ir laiko. Nauji projektai, kitokia įranga. Žmonėms prireikia papildomų įgūdžių, žinių. Daugelis vadovų teigia, jog keisti ritmą, diegti naujoves yra sudėtinga. Stebėtina, kad jūs tai apibūdinote tarsi įprastą kasdienybę...

– Dar ne to išgirsite. Jei surašytume, ką iki šiol yra gaminusi ir dabar išleidžia įmonė, pavadinimų gautume tiek, jog pritrūktų vietos komentarams. Ypač dažnai gamybos pobūdį tekdavo keisti atėjus nepriklausomybės metams. Įdomiausias paradoksas, kad nuo techninės pažangos aukštumų, kurių praeityje buvome ir dabar esame pasiekę, yra tekę grįžti į žemesnį, primityvesnį gamybos lygį. Teko priimti sprendimus, kuriuos diktavo laikmetis ir susiklosčiusi situacija. Patikslinu: ne žemesnis gamybos lygis, o paprastesnė produkcija.

 

Direktorius plačiau paaiškina, kokie pokyčiai įvyko įmonėje per pirmuosius keletą nepriklausomybės metų. Vietoj sudėtingos technikos atsirado... paprasčiausi arkliniai plūgai, arklinės grėbiamosios, valstietiški vežimai ūkio kroviniams gabenti, sodininko plūgeliai, pašarų smulkintuvai, nedidelio galingumo elektriniai malūnėliai. Direktorius prisimena, jog gaminiai turėjo paklausą ir tuo sunkiu metu kaimui buvo reikalingiausi. Net susidarydavo klientų eilės.

 

– Kodėl taip atsitiko?

 

– Lietuva – žemdirbių kraštas, – sako Jonas Žėkas. – Mes, vyresniosios kartos atstovai, dauguma esame kaimo vaikai, atėję į gamyklų cechus. Daug tokių darbavosi ir mūsų, ir kitose įmonėse. Atėjus tikrajai krizei, kai Rusija surengė blokadą laisvėn besiveržiančiai Lietuvai, kai daugelis įmonių nustojo veikusios, miesto žmonių žvilgsniai krypo į kaimą. Daugelis darbininkijos atstovų – tarp jų ir iš mūsų įmonės – imasi dirbti tėvų ir senelių žemę, Lietuvoje atsiranda šimtai tūkstančių ūkininkų, valdančių 4–10 ha žemės. Bet reikia dirbti, sąžinė neleidžia lietuviui matyti piktžolėmis suvešėjusių laukų. Štai jums ir atsakymas, kodėl ėmėmės gaminti tokius padargus, kurie, rodos, jau buvo tapę muziejinėmis retenybėmis. Vykdėme kaimo užsakymus. Padėti kaimui. Taip mes, gamybininkai, tada supratome ir dabar suprantame savo misiją.

 

– Nereikia manyti, kad minėtuoju laikotarpiu gaminome tiktai paprasčiausius padargus, – patikslina direktorius. – Buvo ir pakankamai sudėtingų gaminių: javų kombainas „Nemunas“, uogų skynimo kombainas „Jovaras“ grūdų beicavimo įrenginiai, trąšų kratytuvai ir kt.

Metai po metų ėmė atsigauti sugriautas kaimas. Stambėjantiems ir stiprėjantiems ūkiams prireikė modernios ir galingos technikos. Tokiomis aplinkybėmis mašinų gamintojams iškilo vėl nauji persitvarkymo uždaviniai.

 

– Nepraeina pora metų, ir mūsų gamykla būtinai suprojektuoja ir ima gaminti kokį nors naują gaminį, – sako direktorius. – Pavyzdžiui, šiuo metu gaminamos įvairios žemės ūkio technikos asortimentas siekia beveik 30 pavadinimų.

 

– Vis dėlto dar neatsakėte, kur slypi gamyklos kolektyvo sugebėjimas itin operatyviai persitvarkyti atsiliepiant į laiko reikalavimus?

 

– Žinoma, tai pirmiausia inžinierių-konstruktorių nuopelnas, – sako direktorius. – Šiame bare ir praeityje, ir dabar dirba itin sumanūs, darbštūs ir kūrybingi specialistai. Toks buvo, deja, jau šviesaus atminimo vyriausiasis inžinierius Alfredas Kleišmantas, taip dirba tęsdamas tradicijas, ir dabartinis vyriausiasis inžinierius Vytautas Naujokas. Dideli nuopelnai priklauso vyriausiajam konstruktoriui Juozui Nedzinskui, gamybos skyriaus vadovei Angelei Vozbutienei, cecho viršininkui Albertui Juškevičiui ir daugeliui kitų. Minėtieji ir kiti veteranai pasižymi ne tik išradingumu, dideliais sugebėjimais. Jiems būdinga ištikimybė pasirinktajam darbui, savo kolektyvui. Net ir sunkiausiais laikotarpiais, kurių teko pergyventi ne vieną, kuomet kiti imdavo žvalgytis lengvesnės tarnybos, veteranai išlikdavo poste.

 

Kita būtina sėkmingo darbo sąlyga – tai šiuolaikinės gamybos priemonės, pakankamas kiekis įrangos, programinio valdymo staklių, kitų būtinų įrenginių.

Kalbėdamas apie konstruktorių biuro darbą, įmonės vadovas net neprasitarė apie savo paties indėlį kuriant šiuolaikinę modernią žemės ūkio techniką. Tačiau Jonas Žėkas yra ne vienos novatoriškos idėjos, daugelio patobulinimų autorius.

 

Direktorius vėl prisimena reikšmingiausius įmonės veiklos etapus. 1962 m., kai buvo pradėtos gaminti šienapjovės-smulkintuvai (apie 5 tūkst. vienetų kasmet), teko plėsti gamybos plotus. Šiam tikslui buvo pastatytos 10 tūkst. m2 korpusas. 1984 m. – bene aukščiausias gamybos pakilimo laikotarpis. Kolektyvas dirbo trimis pamainomis. Vėl imta stokoti patalpų, todėl teko statyti dar vieną 10 tūkst. m2 gamybinį korpusą, kompresorinę, naują administracinį pastatą. Dabar įmonė turi 40 tūkst. m2 po stogu. Tai gamybos barai, sandėliai, įvairios pagalbinės patalpos. Trumpai tariant, erdvumas, švara, tvarka, šviesios ir patogios darbo vietos – viskas, ko reikia šiuolaikinei įmonei.

 

Minėti faktai ir skaičiai liudija didžiules galimybes, kurios dabar nėra pakankamai panaudojamos.

 

– Puiki materialinė bazė, kurią susikūrėme, leistų mums 4–5 kartus padidinti gamybą, – sako direktorius. – Deja, šiuo metu dėl objektyvių priežasčių panaudojama vos apie 30% gamybos pajėgumų.

 

Vieną dabar išleidžiamų gaminių, kuris galėtų tapti stipriu ramsčiu sprendžiant krašto energetikos problemas, verta apibūdinti plačiau. Tai šiaudų smulkinimo ir granuliavimo linija ŠSGL. Įrenginių komplekto paskirtis – smulkinti šiaudus ir paruošti juos kuro granulių, tinkamų naudoti automatizuotoms stambioms katilinėms ir individualiems vartotojams, gamybai. ŠSGL – gana stambių gabaritų, sudėtingas įrenginys. Komplektą sudaro šiaudų transporteris, šiaudų ryšulių draskytuvas, plaktukinis šiaudų malūnas, dulkių surinkimo ir oro filtravimo įrenginiai. Kuro granulių gamybai šiaudų smulkinimo linija papildomai komplektuojama kartu su granulių presu OGM-1,5A. Bendras šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrenginių komplekto instaliuotas galingumas – 190 kW.

 

Gaminys nėra pigus. Jo kaina priklauso nuo komplektacijos. Tačiau ekologiškai švaraus kuro linija, perdirbanti pačias įvairiausias biologines atliekas (pjuvenas, šiaudus, durpes, saulėgrąžų lukštus ir kt.) į granules, pasižyminčias ypač dideliu šiluminiu naudingumu ir minimaliu pelenų kiekiu sudegus granulėms (0,5–2,5%), tampa patikimas energijos išteklių taupymo šaltinis.

 

Šio gaminio duodamą didžiulę naudą suprato ir įvertino daugelio užsienio šalių vartotojai. Juos perka kaimynai lenkai ir latviai, Kanada, Suomija, Ukraina, Bulgarija, Vokietija, Italija ir kitos Vakarų Europos šalys. Dviguba nauda: panaudojus kuro gamybai medienos atliekas, šiaudus, pakelių piktžoles, lieka švarūs laukai; modernizavus katilines bei panaudojant jose ekologiškai švarų kurą vidutinio didumo miestai (iki 30–40 tūkst. gyventojų) apsirūpina butų šiluma ir elektros energija.

Kaip sakė direktorius, yra viena svarbi aplinkybė, kuri paaiškina, kodėl užsienio šalių vartotojai domisi radviliškiečių produkcija. Kurie jau bent vieną gaminį įsigijo, linkę bendradarbiauti ir toliau. Pirkėjui valstybė kompensuoja iki 70% gaminio kanos. Lietuva, atrodo, dar neturi tokių galimybių. Todėl didžiąją dalį produkcijos – ne tik kuro gamybos linijų, bet ir daugelį kitų pavadinimų gaminių – nuperka užsieniečiai. Lietuviai jų įsigyja mažiau nei ketvirtadalį. Taip ir susikuria užburtas ratas: laukuose deginami šiaudai, kurie, užuot nešę pavojų ir nuostolius, galėtų būti paversti elektros energija. O galingos įmonės kolektyvas, linkęs padėti spręsti šaliai energetinių išteklių problemas, priverstas dirbti toli gražu ne visu pajėgumu.

 

Aloyzas Urbonas
www.mokslasirtechnika.lt inf.