Lietuvos vardą garsina ir Radviliškio mašinų gamykla
Žurnalas "Mokslas ir technika" 2013-9 , aut. Zenonas Mikšys

 

Ateinančiais metais Radviliškio mašinų gamintojai pažymės reikšmingą sukaktį – 65-erių metų įmonės jubiliejų. Iš galingo „Neries“ žemės ūkio mašinų gamybinio susivienijimo, lyg paskutiniai mohikanai išsilaikė tik Rokiškio ir Radviliškio buvusios žemės ūkio mašinų gamyklos, nors jose darbuotojų skaičius ir sumažėjo dešimteriopai. Didelėmis pastangomis radviliškiečiams pavyko išsaugoti gamyklą, sudėtingų įrenginių parką, visus gamybos pastatus ir vėl įsilieti į kaprizingą konkurencijos rinką.

 

Gamyklai žlugti neleido didelis žmonių ryžtas

AB „Radviliškio mašinų gamykla“ direktorius Jonas Žėkas didžiuodamasis aprodo didžiulę įmonės teritoriją su dailiai žaliuojančiomis vejomis, dekoratyviniais krūmais, gėlėmis, skarotomis eglaitėmis, uosiukais. Šis aplinkos grožis sukurtas ir puoselėjamas pačių mašinų gamintojų rankomis, kaip ir palei boluojančius gelžbetoninius gamybinius korpusus nutįsusi gerokai ūgtelėjusių, tiesių ąžuolų alėja, auganti jau ne vieną dešimtmetį. Ilgą ir garbingą įmonės istoriją ženklina skulptūrinės kompozicijos, pastatytos kiekvienam gamyklos dešimtmečiui įamžinti. Tokia miškų ir kaimo pievomis kvepianti žaluma maloniai nuteikia, žavi kiekvieną Vytauto gatve pravažiuojantį radviliškietį ir miesto svečią, našiam darbui įkvepia visus darbininkus. Tai padaryta pirmiausia ilgamečio įmonės vadovo Jono Žėko iniciatyva, jo didelėmis pastangomis, dar kartą patvirtinant, kad ir mašinų gamybos įmonėje galima aukšta kultūra, puošni aplinka, švara ir pavyzdinga tvarka.

– Viską darome žmogui – pagrindiniam visų gėrybių kūrėjui, mūsų įmonės šeimininkui, kuris dėmesio ir pagarbos nusipelnė savo nuoširdžiu darbu, – sako direktorius.

Jo žodžius patvirtina ir gamyklos muziejus, kurio eksponatai byloja apie nelengvą žmonių darbą, apie jų rankomis pagamintą lietuvišką kombainą „Nemunas“, sudėtingus žolės miltų gamybos įrenginius, įvairiausią kitą žemės ūkio techniką. Gelstančios nuotraukos, apdovanojimai, stori įmonės metraščio tomai byloja apie įmonės kolektyvo laimėjimus, džiaugsmus, žmonių darbštumą, kūrybingumą, didelę meilę savo darbui, pagarbą savai gamyklai.

– Mes ir dabar stengiamės rūpintis savo veteranais, ateinančia į įmonę jaunąja karta, – pasakoja direktorius J. Žėkas. – Japonijoje, kai darbininkas veteranas išeina į užtarnautą poilsį, jis gauna keturiasdešimt vieno mėnesio dydžio atlyginimą. Mes, išlydėdami veteraną į pensiją, išmokame vienų metų dydžio atlyginimą. Man neteko girdėti, kad panašiai būtų daroma kitose Lietuvos įmonėse. Bendrovėje yra įkurtas vadinamasis savivaldos fondas, iš kurio už gerą, kokybišką darbą papildomai prie atlyginimo išmokama dar 15 % darbo užmokesčio. Štai mechaniniame ceche didžiausias savivaldos fondo atlyginimas siekia 480 Lt. Nei cecho viršininkas, nei kas nors iš administracijos nesikiša, patys žmonės nusprendžia, kas ir kiek vertas. Tai irgi naujovė, smarkiai skatinanti dirbti geriau, būti drausmingiems ir pavyzdingiems. Turime savo darbuotojų skatinimo sistemą: mokame papildomą koeficientą už kvalifikaciją, metines premijas už pasiektus rezultatus. Atlyginimų nemažinome ir sunkiais krizės metais, o vidutinis mėnesio vidurkis siekia 1900 Lt neatskaičius mokesčių, minimalaus atlyginimo negauna nė vienas darbuotojas.

Beje, pastaruosius šešerius metus pelningai dirbusios AB „Radviliškio mašinų gamykla“ pernai apyvarta siekė devynis milijonus litų. Bendrovė daugiausia mokesčių valstybei sumoka tarp visų Radviliškio rajono įmonių.

– Daug kas dar ir šiandien stebisi, kaip mums pavyko išsilaikyti, išsaugoti bent minimalų gamybos lygį, – tęsia bendrovės vadovas J. Žėkas. – Už tai irgi turime būti dėkingi savo žmonėms, kurie visą laiką buvo įsitikinę, kad tokia garsi įmonė neturi žlugti, ją būtina išsaugoti ir tęsti darbą. Ir niekas nepasidavė, nepalūžo. Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie išsibėgiojo, puolė į privačių įmonių glėbį. Liko atkakliausi, geriausi, kurie neblogai uždirbo ir dabar uždirba, kuriems buvo brangi gamykla, jos ateitis, autoritetas. Ir aš, kaip vadovas, buvau spaudžiamas uždaryti gamyklą, nes ji esą nebereikalinga Lietuvai, atsieit, atsivešim visokios reikalingos technikos, žemės ūkio mašinų iš svetur. O ką darys žmogus, netekęs darbo, praradęs kvalifikaciją, patirtį, neturintis iš ko pragyventi, – niekas negalvojo.

Nesugriovėme, išsaugojome gamybinius pastatus, neišpardavėme, neišardėme brangių įrengimų –  visi liko savo vietose. Tiesa, gamyba smarkiai smuktelėjo, bet nesustojo. Teko griebtis įvairių darbų – arklinius grėblius gaminome, vežėčias, kitus smulkius žemės ūkio padargus. O 2008-aisiais, kai pasaulio ekonomikai smogė krizė, radviliškiečiai jau pagamino ir realizavo net aštuonias šiaudų smulkinimo ir granuliavimo linijas.

Nors, kaip ir kitoms Lietuvos įmonėms, trūksta metalo apdirbimo specialistų, mūsų žmonės įgijo po dvi ir net tris specialybes: gali dirbti ir tekintoju, ir šaltkalviu, ir presuotoju, ir suvirintoju. Tad gamyba po truputį įsivažiavo, ūkininkai noriai perka mūsų gaminamus sėklų beicavimo įrenginius, grūdų malūnus bei grūdų traiškytuvus, šakniavaisių smulkintuvus, kitą produkciją.

 

Cechuose atgimė užmiršta gamyba

Radviliškio mašinų gamykla – vienintelė Baltijos šalių regione, projektuojanti ir gaminanti granulių gamybos įrangą. Nuolat ją modernizuodama, tobulindama pagal globalius rinkos poreikius, įmonė kartu didina ir visos Lietuvos ekonominį ir technologinį potencialą.

Šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrengimai ne tik inžineriniu-konstrukciniu požiūriu, technologiškai sudėtingi, bet ir gana brangūs gaminiai. Jų paskirtis – smulkinti javų, aliejinių kultūrų šiaudus ir gaminti kuro granules, tinkamas naudoti automatizuotoms stambioms katilinėms ir individualiems vartotojams.

Kaip aiškino AB „Radviliškio mašinų gamykla“ direktorius Jonas Žėkas, gamykla gamina šiaudų smulkinimo ir granulių gamybos įrengimų kompleksą. Jo paskirtis  – smulkinti grūdinių javų, aliejinių, žolinių ir kitų kultūrinių augalų šiaudus ir gaminti kuro bei kitos paskirties granules, tinkamas naudoti automatizuotoms stambioms katilinėms, individualiems vartotojams, gyvulių   ūkiams ir kt. Bendras šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrengimų komplekto instaliuotas galingumas – 199 kW. Našumas – iki 1,3 t granulių per valandą.

– Savo jėgomis esame sukonstravę ir medienos atliekų granulių gamybos įrengimus, kurie per valandą susmulkina iki 15 kietmetrių medienos į drožles, – sako J. Žėkas. – Mūsų žmonės jau turėjo sukaupę tokių linijų gamybos patirtį. Tuometėje Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje buvo gaminami žolės miltų agregatai, pašarų briketuotuvai. Vien tik žolės miltų granuliatorių Sovietų sąjungos žemės ūkiui kasmet pateikdavome iki 1500. Kartu su džiovintuvu dirbęs žolės miltų granuliatorius išdžiovintą ir susmulkintą žolę paversdavo gyvulių pašarui naudojamomis granulėmis.

– Griuvus planinei ekonomikai, praradus buvusią vadinamąją sąjunginę rinką produkcijos nebeliko kur realizuoti. Didelio pajėgumo pašarų gamybos įrenginiai tapo nereikalingi ir Lietuvos žemės ūkiui. Iš žolės miltų granules ir briketus spaudžiančių agregatų gamybą radviliškiečiams teko nutraukti.

Mintis vėl atnaujinti užmirštą gamybą – imtis šiaudų granuliavimo įrangos – įmonės vadovams ir specialistams kilo 2006 m., – prisimena bendrovės vadovas. – Tiesa, iš pradžių pabandėme gaminti medienos pjuvenų granuliavimui skirtus įrenginius. Tačiau jie didelio populiarumo nesulaukė, nors keletą jų nupirko suomiai.

Apsisprendę gaminti šiaudų smulkinimo ir granuliavimo linijas, atlikome kruopščius laboratorinius bandymus, įrenginį sertifikavome Lietuvos mašinų bandymų stotyje. Naujam gaminiui panaudojome ankstesnio žolės miltų granuliatoriaus bazę, tik modernizavome ir sustiprinome kai kuriuos jo mazgus, mūsų konstruktoriai patobulino transporterius, malūnus. O pats granuliatorius praktiškai niekuo nesiskiria nuo savo pirmtako, skiriasi tik granulių skersmuo, ilgis. Briketuotuvas anksčiau būdavo naudojamas ir briketų, ir granulių gamybai. Dabar palikome tik tą dalį, kuri gamindavo granules.

– Žodžiu, bendrovės specialistai konkrečiai įrodė, kad nebūtina išradinėti dviračio, laužyti galvas kuriant naujus produktus ar diegiant naujas technologijas. Paklausą rinkoje gali turėti ir nepelnytai kadaise užmiršti gaminiai. Per kelerius metus išplėtota šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrenginių ŠSGL-1 bei granulių presų OGM-1,5A gamyba tapo mūsų įmonės pagrindiniu pajamų šaltiniu, – teigia bendrovės direktorius J. Žėkas.

Šiuo metu tokių įrenginių mes per metus pagaminame iki dešimties komplektų. Tai nėra daug. Galėtume gaminti ir dvigubai, ir trigubai daugiau, nes mūsų cechuose įrengimai išnaudojami tik apie 30 %. Apskritai, įmonės išleidžiamos produkcijos asortimentas nemažas – jau siekia apie 30  pavadinimų.

Radviliškio mašinų gamintojų kataloguose – derliaus nuėmimo, tręšimo, sėjimo, šakniavaisių smulkinimo, malimo technika. Populiarus ir paklausus uogų skynimo kombainas USK-1 „Jovaras“, žemdirbiai noriai perka radviliškiečių gaminamas šienapjoves, grūdų malūnus. Pagal individualius klientų užsakymus įmonėje projektuojami ir gaminami įvairaus sudėtingumo nestandartiniai gaminiai, technologinės linijos bei įvairių įrengimų atsarginės dalys, taip pat juostiniai, sraigtiniai, grandininiai, stacionarūs ir mobilūs transporteriai bei jų dalys, metalo konstrukcijos, formos, talpos, konteineriai ir įvairių pramonės šakų įrenginiai pritaikant pagal paskirtį.

 

Eksporto geografija plečiasi

Mokslininkų duomenimis, iš Lietuvoje kasmet susidarančių maždaug 4 mln. tonų šiaudų apie pusę galima būtų panaudoti energetikoje ir gerokai papildyti vietinio kuro išteklius. Pastatams šildyti gamtines dujas pakeitus šiaudais daugiau nei milijardas litų liktų vidaus rinkoje. Deja, šis potencialas nepakankamai panaudojamas.

– Prisimenu, buvusios Vyriausybės energetikos ministras be jokių užuolankų man yra pasakęs: „Nereikia katilinėms jokių granulių, mes nusprendėme kūrenti dujomis...“ Labai trumparegiškas požiūris, neturintis jokio valstybinio mąstymo pagrindo. Gal dėl tokio vadovavimo stiliaus dar ir šiandien biokuras Lietuvoje nėra tinkamai naudojamas. Bet juk niekas nepaneigs, kad ekologiškai švaraus kuro linija, perdirbanti pačias įvairiausias atliekas (šiaudus, durpes, saulėgrąžų lukštus ir kt.) į granules, pasižyminčias ypač dideliu šiluminiu naudingumu ir minimaliu pelenų kiekiu sudegus granulėms (0,5–2,5 %), yra patikimas energijos išteklių taupymo šaltinis.

Tiesa, galima sakyti, kad ledai lyg ir pajudėjo, valstybei 60 % pradėjus subsidijuoti tokių granuliatorių pirkimą. Todėl iš karto mūsų gaminamų biokuro įrenginių pardavimas šoktelėjo: jų Lietuvoje pardavėme dvidešimt. Tačiau paklausa mūsų šalyje dar per menka, nes trūksta kogeneracinių šilumos jėgainių. Užsienio valstybėse pirkėjui kompensuojama iki 70 % granuliatoriaus kainos. Gal ir dėl šios priežasties didžiąją dalį mūsų produkcijos nuperka užsieniečiai. Lietuviai šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrenginių įsigyja mažiau nei ketvirtadalį.

Būtina priminti, – sako J. Žėkas, – kad tokie pat įrenginiai, pagaminti Italijoje, kainuoja 1 mln. 200 tūkst. Lt su PVM. Bet tai dar nereiškia, kad lietuviški yra blogesnės kokybės. Kainą lemia konkurencija, kunkuliuojančios rinkos žaidimo taisyklės. Bet kol kas mums ekonomiškai apsimoka taip daryti.

Nors ir nelengvai, mūsų bendrovė ir toliau žengia į naujas rinkas užsienyje. Reikia apgailestauti, kad dėl įvairių ekonominių ir politinių motyvų nutrūko turėti geri komerciniai ryšiai su Rusijos ir Baltarusijos rinkomis.

Radviliškio mašinų gamykla savo firmos atstovybę atidarė Kaune, taip pat turi savo atstovus Bulgarijoje, Rumunijoje. Tai palengvina mūsų darbą, ieškant naujų potencialių pirkėjų, užmezgant glaudesnius kontaktus su galimais klientais užsienyje. Pagal galimybes stengiamės dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse, pristatydami savo firmą, reklamuodami gaminamą produkciją. Bendrovė savo stendus turėjo Rygoje vykusioje tarptautinėje parodoje „Environment and Energy“, Poznanėje – „Greepower“, Sofijoje – „Renewable Energy&Waste Managent“, „AgroBalte“. Pradžia buvo nelengva, kai neturėjome ko parodyti. O dabar jau turime ir drąsiai galime stoti į vieną gretą su garsėjančiomis užsienio firmomis.

Gamykloje apsilankantiems klientams irgi galime ne tik parodyti veikiantį įrenginio pavyzdį, bet ir nuvežti juos pasižvalgyti pas anksčiau čia tokį įrenginį įsigijusį Lietuvos ūkininką ar verslininką.

Tolimiausia mūsų eksporto šalis yra Kanada, kur jau esame pardavę keturis granuliatorius, turime ir naujų užsakymų. Į šią šalį lietuvišką granuliavimo įrangą lydėjo mūsų specialistai. Čia jie sumontavo, suderino ir paleido du granulių gamybos komplektus, pritaikytus gaminti granules iš popieriaus ir plastiko atliekų. Ta pačia proga radviliškiečiai lankėsi ir kai kuriose kitose Amerikos žemyno vietose, kur irgi galvojama realiai kurti granulių ir briketų gamybą.

Nemažai mūsų granuliatorių yra nupirkę suomiai, agregatus naudojantys medžio pjuvenų granulėms, skirtoms žirgynų kraikui, gaminti. Radviliškio akcinės bendrovės įrenginiai sumontuoti ir sėkmingai dirba Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Bulgarijoje. Vien tik Lenkija per pastaruosius metus iš Radviliškio įsigijo dvi dešimtis granulių gamybos įrenginių komplektų. Akys krypsta ir į Serbiją, Rumuniją, kuriose auginami dideli plotai grūdinių kultūrų.

Ką tik mūsų montuotojai grįžo iš Kazachstano, kur išbandė ir paleido Radviliškyje pagamintą granuliatorių. Šioje šalyje, padedant vokiečiams, rimtai dirbama diegiant biokurą mokymo įstaigoms šildyti. Kazachstaniečiai užsibrėžę šį projektą per keletą metų įgyvendinti, o biokurui, t. y. granulėms gaminti, pirks mūsų įrenginius.

Paklaustas apie gamyklos perspektyvas, J. Žėkas sakė, kad, nors ateitį planuoti yra sunku, tačiau šiaudų granulių įrenginių gamyba turėtų plėstis. Galvojama apie naujo tipo džiovyklą, kuri turėtų būti mobilesnė, negu dabar gaminama. Turėdami tokią džiovyklą, galėsime tvirtinti, kad gaminame universalų biokuro ruošimo agregatą.

– Jau pagaminome bandomąjį galingesnio šiaudų smulkinimo ir granuliavimo įrenginio pavyzdį – džiaugiasi bendrovės direktorius J. Žėkas. – Dėl didesnės matricos šis įrenginys bus našesnis, naujos linijos našumas išaugtų iki dviejų tonų šiaudų granulių per valandą.

 

 

 Zenonas Mikšys