Mokslininkų duomenimis, iš Lietuvoje kasmet susidarančių 4 mln. tonų šiaudų maždaug pusę galima būtų panaudoti energetinėms reikmėms ir papildyti vietinio kuro išteklius. Bet kol kas šis potencialas nėra išnaudojamas.

„Keliolika šalies katilinių sudegina iki 20 tūkst. tonų šiaudų. Tai nėra net 1 proc. šiaudų, kuriuos galima būtų be žalos aplinkai panaudoti kurui“, – teigė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas.

Tiesa, pagyvėjimas šioje srityje pastebimas. Pastaraisiais metais pradėjo plėstis šiaudų granulių ir briketų gamyba. Be ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, kurios imasi alternatyvios veiklos ir presuoja šiaudus, šalyje atsiranda ir stambesnių gamintojų.

Briketus išveža į Lenkiją

Kai kurie grūdų augintojai nelaukia, kam parduoti atliekamus šiaudus, o patys imasi naujos veiklos.

Panevėžio rajono Ėriškių žemės ūkio bendrovė praėjusiais metais įsirengė lietuvišką šiaudų presavimo liniją ir jau trečias mėnuo gamina granules.

„Įsirengdami cechą galvojome apie žmonių užimtumą žiemą. Šiek tiek uždirbs ir ūkis. Per mėnesį pagaminame nuo 300 iki 400 tonų granulių“, – pasakojo bendrovės direktorius Gytis Giedraitis.

Pasak ūkio vadovo, kol kas presuojami tik savi šiaudai. Ateityje jų ketinama pirkti iš kaimyninių ūkių. Ėriškiečių pagamintos šiaudų granulės nešildo vietos gyventojų – jos išvežamos iš Lietuvos.

Jau ketvirtus metus šiaudų briketus gamina kita Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovė „Papalčiai“. Jos direktorius Romas Kiltinavičius tvirtino, kad netrukus bus paleista ir šiaudų granulių gamybos linija.

Kas savaitę po 50 tonų šiaudų briketų biokuro gamintojai išveža į Lenkiją. „Papalčių“ žemės ūkio bendrovės vadovas teigė, kad eksportuoti iš šiaudų pagamintą kurą pradėjo tik šiemet. Iki tol briketus išpirkdavo vietos vartotojai – privačių namų savininkai.

„Mūsų šiaudų briketais namus šildo žmonės iš įvairių šalies vietovių – nuo Vilniaus iki Klaipėdos“, – pastebėjo R.Kiltinavičius.

Ūkis nepritaikytas biokurui

Pasak Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidento, šiaudai pūva laukuose, nes iš sovietinių laikų paveldėtas šilumos ūkis nepritaikytas biokurui.

„Šilumos ūkiui atnaujinti reikia didelių investicijų. Kad naujų biokuro katilų įrengimas negultų ant vartotojų pečių, reikia naudotis struktūrine parama. Tačiau tokios lėšos 2007–2013 m. laikotarpiu nebuvo numatytos, todėl biokuro katilų Lietuvoje nėra daug“, – aiškino R.Lapinskas.

Anot „Litbiomos“ vadovo, asociacija ne kartą šalies Vyriausybę perspėjo, kad planuojant naują europinės paramos laikotarpį nebūtų vėl suklysta.

„Lietuvoje galima pagaminti daug biokuro. Todėl būtina numatyti lėšas šilumos ūkiui pertvarkyti, pastatyti naujas katilines“, – šalies valdžią imtis realių veiksmų skelbiamiems siekiams įgyvendinti skatina biokuro šalininkai.

Lietuva ES yra įsipareigojusi iki 2020 m. atsinaujinančių išteklių panaudojimą energijos gamybai padidinti iki 23 proc. Centriniam šildymui naudojamo biokuro dalį siekiama padidinti 20–60 proc.

„Susidaro įspūdis, kad mūsų valdžia nėra suinteresuota išnaudoti vietinį potencialą ir sudaryti sąlygas gauti pigios šilumos ir sukurti daugiau darbo vietų žmonėms. Įstojus į ES bioenergetikos plėtrai kasmet buvo skiriama po 50 mln. Lt. Pirmaisiais metais jų nepanaudojus paramos nebeliko. Dabar kasmet už gamtines dujas sumokame apie 3 mlrd. Lt. Už šildymą paskutinius pinigus atiduoda paprasti gyventojai, o „elitui“ tai nerūpi“, – nusivylęs valstybės požiūriu į atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą kalbėjo biokuro gamintojas R.Kiltinavičius.

Rūdija katilai

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) docento Egidijaus Puidos, šiaudai – konkurencingas kuras, tačiau jo deginimas turi tam tikrą specifiką.

„Šiaudai turi 100 kartų daugiau chloro ir 50 kartų daugiau sieros nei mediena. Todėl juos deginant susidaro rūgštinė terpė ir vyksta aktyvi korozija. Taigi medienos granulių katilų šiaudais nepakūrensi“, – perspėjo E.Puida.

Be to, šiaudų pelenų lydymosi temperatūra yra gerokai žemesnė nei medžio. Todėl atsiranda pelenų šalinimo problemų. Taigi ir dėl šių priežasčių šiaudams deginti reikia kitokių katilų.

„Atrodytų, kad pigus kuras, tačiau netinkamai jį naudojant gali kilti problemų. Antai vienas ūkininkas planavo tiekti šieną Ignalinos šilumos tinklų katilinei. Gerai, kad laiku pasikonsultavo, kitaip brangus įrenginys būtų greitai surūdijęs“, – pasakojo KTU docentas.

E.Puidos manymu, šiaudų granulės taps paklausesnės, kai pabrangs mediena. Tada apsimokės investuoti į brangesnes šiaudų deginimo technologijas.

Šiaudai būtini dirvai

Žemės ūkio specialistai pabrėžia, kad šiaudai – vertinga organinė trąša, todėl neverta visų jų naudoti kurui.

Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto docento Vaclovo Bogužo, šiaudai dirvą praturtina azotu, fosforu, kaliu, magniu, kalciu. Nuo organinės medžiagos kiekio priklauso dirvožemio struktūra ir kokybė, vadinasi, ir auginamos žemės ūkio produkcijos derlius. Neįterpus šiaudų į dirvožemį, reikėtų daugiau tręšti pasėlius.

„Mūsų dirvožemyje labai sumažėjo humuso. Tiek mažai jo nėra buvę, todėl visi turime tuo susirūpinti. Į dirvožemį reikia grąžinti daugiau augalinių atliekų, auginti tarpinius pasėlius, taikyti sėjomainą, tręšti organinėmis trąšomis“, – aiškino V.Bogužas.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas pabrėžė, kad šiaudų nauda dirvai priklauso ir nuo to, kaip jie įterpiami, ar dirva nėra per rūgšti.

„Kai kuriuose ūkiuose, ypač taikančiuose minimalų žemės dirbimą, netinkamai įterpti šiaudai kelia nemažai problemų. Netolygiai paskleisti, per ilgi ir ligoti šiaudai bei jų šaknys apsunkina sėją ir dygimą, trukdo augalui vystytis, platina ligas“, – pasakojo V.Bogužas.

Kad ir kokie būtų vertingi šiaudai dirvai, per daug jų laukuose taip pat negalima palikti. Anot docento, šiaudai – ekologiškai švarus vietinis energijos šaltinis, todėl ūkininkai turėtų pagalvoti ir apie jų, kaip energijos šaltinio, panaudojimą.

Be šiaudų, biokurui galima naudoti pašarams nenaudojamą, peraugusią žolę, apleistų ir dirvonuojančių žemių augmeniją. Pastarųjų Lietuvoje yra 300–600 tūkst. ha. Juose augantys augalai galėtų sudaryti apie 1,5 mln. tonų biomasės.

Be to, specialiai energetinėms reikmėms galima auginti įvairias žoles: paprastąją šunažolę, nendrinį eraičiną, drambliažoles ir kt. Tam tinkami ir paprastasis kietis, topinambai, kanapės ir kt.

Atominė energija ar biokuras?

Martynas Nagevičius ,

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius

Palyginus tai, kiek Vyriausybė ir Energetikos ministerija skiria dėmesio grandioziniam atominės elektrinės projektui ir kiek biokuro panaudojimui energetikoje, ir atlikus tam tikrus skaičiavimus, kiekvienas gali pasidaryti tam tikras išvadas. 2,4 mln. tonų šiaudų, kuriuos galima panaudoti biokuro gamybai, sudaro maždaug 860 tūkst. tonų naftos ekvivalento (tne). Šis matas atitinka apie 1,08 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Už tokį kiekį importuojamų dujų sumokame apie 1,3 mlrd. Lt. Jie galėtų likti vidaus rinkoje. Ši suma didesnė nei šalis pastaruoju metu per metus išleidžia už importuojamą elektros energiją. Taigi tokią naudą galima gauti naudojant tik vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių rūšių Lietuvoje – šiaudus.

Juozas Žukas ,

Žemės ūkio ministerijos Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas

Pastaruoju metu populiarėja šiaudų granulių gamyba. ŽŪM projektų atrankos komitetas jau palaimino 38 šiaudų granulių gamybos projektus, kuriems bus skirta europinė parama. Jei visi jie bus įgyvendinti, iš šių metų šiaudų derliaus galima būtų pagaminti per 200 tūkst. tonų granulių, t. y. biokurui sunaudoti apie 40 proc. techninio šiaudų potencialo (2010 m. sunaudota 4 proc.). Pastarasis šiuo metu yra apie 0,5 mln. tonų. Šiaudų granulių gamyba paranki ne tik dėl pigesnio kuro, bet ir dėl papildomo kaimo gyventojų užimtumo. Viena šiaudų granuliavimo linija sukuria 3–4 darbo vietas. Be to, palaikoma šalies pramonė, nes dažniausiai perkami vietos gamintojų šiaudų granuliatoriai. Deja, apie 95 proc. pagamintų granulių yra eksportuojama, nes Lietuvoje nėra jų paklausos. Šiaudams kūrenti tinka tik specialūs katilai, nes išsiskiriančios medžiagos greitai pažeistų paprastų katilų vidaus sieneles. Tokie katilai gaminami Utenoje, tačiau beveik visi jie eksportuojami. Dėl paramos stokos šalies naudotojai neskuba jų įsigyti.

www.valstietis.lt inf.