AUDRĖ SRĖBALIENĖ, dienraštis LIETUVOS RYTAS, 2012 m. liepos 19 d.
Varėnos rajone, Puodžių kaime, gyvenantis Justinas Taraila senokai atsikratė minčių apie emigraciją. Vaikinas neneigia – jų būta, kai reikėjo sukti galvą, kaip gyventi toliau ir pasirūpinti artimaisiais.
„Kaime darbo susirasti sunkoka. Bet reikia turėti noro ir sudėjus rankų sėdėti neteks”, – sakė J.Taraila. Jau pusantrų metų, kaip jis darbuojasi netoli namų, gretimame Žilinėlių kaime esančiame žemės ūkio bendrovės „Tėviškė” šiaudų granulių ceche. Darbas ne iš lengvųjų. Vasarą šiaudų granulių gamyba net nestabdoma ir ceche darbas verda trimis pamainomis. Kiekvienoje iš jų dirba po porą žmonių. Šiek tiek lengviau buvo žiemą, kai darbo krūvis buvo mažesnis ir vyrams nereikėjo dirbti naktinėje pamainoje.
Pasak J.Tarailos, užsidirbti jam pavyksta ne taip ir blogai. Kiek? „Bent jau gerokai daugiau nei minimalus atlyginimas”, – nusišypsojo vaikinas.
Pievas būtina nušienauti
Šiuo metu „Tėviškės” granulių gamybos ceche – pats darbymetis. Bet jame kol kas gaminamos ne šiaudų, o šieno granulės. Nepalankūs šienapjūtei orai dalį nušienauto šieno pavertė netinkamu pašarams
– jis tiesiog supuvo. Tačiau ir tokį šieną galima perdirbti į biokurą. Be to, ši vasara – pirmoji, kai įsigaliojo nauja tvarka, ir tiesioginės išmokos už deklaruotas pievas bus mokamos tik tiems ūkininkams, kurie
augina gyvulių. Jei jų neturi, pievas būtina nušienauti, o šieną – parduoti. „Atsirado šioks toks sujudimas. Ir vienas kitas žmogus jau siūlo žolės iš nenaudojamų pievų”, – sakė „Tėviškės” direktorius Vytautas Ramanauskas. Pati bendrovė per metus surenka apie 2 tūkst. tonų šiaudų, tačiau anaiptol ne visus juos naudoja granulėms gaminti. Mat šiaudų reikia ir gyvulių kraikui. Dalį jų tenka palikti žemėje
kaip humusą. Tad trūkstamos žaliavos, dažniausiai – prastos pašarinės vertės šieną, bendrovė superka iš ūkininkų, tačiau nevažiuoja pas juos toliau nei 40 kilometrų. Sukarti ilgesnį kelią neverta, nes
išlaidos degalams pranoktų naudą, gaunamą iš žaliavos.
Ir džiovina, ir perka
Granulėms gaminti „Tėviškės” bendrovė įsigijo įrangą iš Radviliškio mašinų gamyklos. Ji veikia kiaurus metus, o stabdoma tik dėl profilaktinės patikros. „Panaši gamybos linija anksčiau buvo montuojama žolės miltų agregatuose. Žolė juose būdavo džiovinama kūrenant dyzeliną. Esant dabartinėms degalų kainoms toks gamybos būdas kirstųsi su ekonomine logika”, – kalbėjo V.Ramanauskas. Tam, kad nereikėtų papildomų išlaidų energijai, granulės yra gaminamos tik iš natūraliai išdžiovintos ir į ritinius supresuotos žolės arba šiaudų. Tokia žaliava bendrovė apsirūpina įvairiais būdais. Su žmonėmis, kurie
dėl tiesioginių išmokų deklaruoja pievas, tariamasi, kad jie tik nupjautų žolę. Bendrovė pati ją išsidžiovina ir išsiveža. Iš ūkininkų, kurie turi jau paruošto šieno perteklių, jis perkamas, už toną (tai maždaug
4 ritiniai) mokama apie 100 litų.
Parama suteikė drąsos
Įrangą granulėms gaminti bendrovė įsigijo naudodamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) parama. „Jei ne ES parama, būtų sunku apsispręsti, ar imtis tokio projekto. Juk be jos ir paskolos būtų reikėję didesnės, ir didesnio užstato. Tad būtų reikėję ir daugiau drąsos”, – sakė V.Ramanauskas. Gavusi paramos pagal KPP priemonės „Produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas” pirmąją jos veiklos sritį, bendrovė įgyvendino projektą „Materialinių prielaidų naujai šiaudų granulių gamybos eigai įsisavinti sukūrimas”. Bendra šio projekto vertė siekė 560 tūkst. litų. Paramos bendrovei skirtą 230 tūkst. litų. Pasak V.Ramanausko, bendrovė investavo nemažai ir savo pinigų. Mat teko ir buvusių fermų patalpas granulių gamybai įrengti, ir atnaujinti senus sandėlius, kuriuose laikomi šiaudų bei šieno ritiniai. Apskaičiuota, kad investicijos turėtų atsipirkti per trejetą ar ketvertą metų.
Neturi tinkamų katilų
Šiuo metu daugiausia granulių „Tėviškė” eksportuoja. Lenkijoje jos dažniausiai naudojamos kaip biokuras katilinėms, Skandinavijos šalyse – gyvulių kraikui. „Šiek tiek granulių parduodame ir Lietuvoje individualiems namams šildyti, pavyzdžiui, Baldininkuose. Jas perka žmonės, kurie įsirengė specialius katilus. Toks kuras yra kone triskart pigesnis nei, pavyzdžiui, malkos”, – paaiškino V.Ramanauskas. Tona granulių kainuoja apie 325 litus. Šildymo sezonui jų reikia iki 10 tonų. Tačiau žmonės, kurie yra investavę į kitokią šildymo sistemą, kol kas į granules nesidairo. Nes jiems tektų pasirūpinti ir specialiais šiam kurui pritaikytais katilais.
Sunku keisti įpročius
Pasak žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, šiaudų ar šieno granulės – paklausą Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse turinti prekė. Iš Lietuvos granulės daugiausia tiekiamos į Lenkiją. Mat kaimynams dėl per didelės taršos dalį įprastinio kuro privalu pakeisti atsinaujinančiu. „Lietuvoje biokuro gamyba pamažu įsibėgėja. Spartesnę jos plėtrą stabdo tai, kad esame „pririšti” prie dujų vamzdžio, tad mažai kas ryžtasi atsisakyti šildymo dujomis ir pirkti alternatyvų kurą”, – sakė ministras. Jo teigimu, šios srities lyderis yra Šilutės rajonas, kur šildymo kainos – mažiausios Lietuvoje. Nes ir rajono įmonės, ir mokyklos šildomos specialiuose katiluose deginant pašarams netinkamą, peraugusį šieną. Anot K.Starkevičiaus, šiuo metu bendrovės analogiškiems alternatyviojo kuro gamybos projektams pagal KPP priemones finansuoti yra pateikusios apie 70 paraiškų. Tai daryti jas skatina ir dideli perdirbti tinkamos žaliavos kiekiai. „Važinėjant po Lietuvą tenka matyti daugybę neartų dirvonų. Žolė – peraugusi. Tačiau šiemet žmonėms teks nušienauti neganomas pievas. Nes iškėlėme sąlygą, kad siekiant tiesioginių išmokų turi būti auginama arba gyvulių, arba parduodama perdirbta produkcija. Todėl žmonės turėtų nušienautą, bet nereikalingą šieną parduoti, pavyzdžiui, biokuro gamintojams”, – sakė ministras.
Tikslas – didesnė pridėtinė vertė
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktorius
„Parama, teikiama pagal KPP priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas”, gali būti naudojama įvairiems tikslams, pavyzdžiui, žemės ūkio žaliavai perdirbti ne į maisto produktus. Paraiškų yra pateikta ne tik šiaudų granuliavimo kompleksams įrengti, bet ir tokiai įrangai įsigyti, kurios reikia pašarams gaminti, grūdams sandėliuoti ar malti. Svarbu, kad perdirbant žemės ūkio produktus būtų sukuriama kuo didesnė pridėtinė vertė. Be to, ši parama skatina gaminti tokią produkciją, kurią lengviau realizuoti eksporto šalyse. Senosios ES valstybės dėmesį yra sutelkusios į maisto produktų gamybą. Jos nėra linkusios iš žemės ūkio žaliavų gaminti biokuro. Užtat mūsų ūkiai gali pasinaudoti palankia situacija ir gaminti produktus ne tik iš tradicinių žemės ūkio produktų – grūdų, pieno ar mėsos, bet ir tokius, iš kurių galima gauti papildomų pajamų. Pasinaudojusios parama Lietuvoje susikūrė maždaug pusšimtis biokuro gamybos įmonių. Jos, tikėtina, gamybos įrangą visu našumu galės panaudoti grūdininkystės ūkiuose – tokiuose, kurie turi nemažai pasėlių. Parama pagal minėtą priemonę sudaro 40–50 proc. investicijų į projektą vertės. Todėl ji sutrumpina laiką, per kurį susigrąžinamos investicijos. O ir pačioms įmonėms mažiau tenka skolintis pinigų projektams įgyvendinti. Tai skatina žemdirbius greičiau apsispręsti ir imtis papildomos gamybos. Šiuo metu kone visas biokuras, gaminamas iš šiaudų ar šieno, yra eksportuojamas. Mat Lietuvoje alternatyvioji energetika nėra smarkiai paplitusi. Viena priežasčių – tam tikroms biokuro rūšims nepritaikytos katilinės. Dažniausiai katilai būna skirti vienos rūšies kurui, pavyzdžiui, malkoms ar medžio drožlėms kūrenti. Ir juose neįmanoma deginti kitokio kuro.”
Ištirpdė eiles
Kupiškio bendrovė „Agrojavas”, pasinaudojusi parama pagal KPP priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas”, įsigijo naujos grūdų paruošimo ir sandėliavimo įrangos. Į ją bendrovė investavo apie 452 915 litų. Iš jų 181 166 litus sudaro Europos Sąjungos parama. Pasak „Agrojavo” direktoriaus Jono Matulionio, javapjūtė – čia pat, o naujieji įrenginiai suteiks galimybę greitai priimti ūkininkų suvežtus grūdus, juos išvalyti ir išdžiovinti. Todėl grūdus atgabenusiems ūkininkams nereikės nervintis lūkuriuojant eilėse prie elevatoriaus. „ES parama mums perpus palengvino investicijų naštą. Privalėjome plėsti įmonę – grūdai nebetilpdavo. Juolab kad ūkininkai juos suveža vienu metu, per patį javapjūtės įkarštį. Talpyklų neužtekdavo: jos greitai prisipildydavo”, – kalbėjo J.Matulionis. Grūdų yra įvairių rūšių ir kiekvienai jų reikia turėti mažiausiai po vieną talpyklą. Atskirų talpyklų tenka palikti ir drėgniems grūdams, kad vėliau juos būtų galima išdžiovinti ir išvalyti. J.Matulionio teigimu, ES parama ir pačiai įmonei naudinga. Kuo didesni sandėliai, tuo ir įmonės pajamos yra didesnės, tuo daugiau pinigų mokesčių pavidalu įkrinta ir į valstybės aruodą. „Agrojavas” šią javapjūtę per parą jau galės priimti 500 tonų grūdų. Anksčiau įstengdavo sutalpinti perpus mažiau.
